Pleneras (pranc. „plein air“ – atviras oras) – tapymas gamtoje iš natūros, siekiant tikroviškai užfiksuoti subtilius niuansus, kuriuos šviesa sukuria kiekvienoje detalėje. Šios technikos tikslas – suvokti tikrąją daiktų esmę, nes tai išraiška, kylanti iš tiesioginio tikrovės stebėjimo, tai tapyba perteikianti natūralias gamtos spalvas ir svarbiausia šviesą.
Tapant plenere mokomės tapyti instinktyviai ir skubėdami užfiksuoti akimirką. Dirbant lauke viskas nuolat kinta – vėjas, šviesa, spalvos ir objektai, todėl svarbu būti akimirkoje ir susilieti su gamta.
Tapant gamtoje, ypač svarbu pamatyti tikrąsias gamtos spalvas ir šviesą, o ne tai, ką fotoaparatu padaryta nuotrauka sugeba mums perteikti - visa tai, labai įtakoja paveikslo galutinį rezultatą. Fotoaparatai, nors ir nepaprastai tikslūs, dar negali užfiksuoti tikrojo gamtos spindesio, o tiksliau – šviesos. Be to, su nešiojamu molbertu kuris naudojamas plenere, galima lengvai nusigauti ir patogiai tapyti laukymėje, pamiškėje ar ant kalniuko.
Plenerai atsirado XIX amžiaus pradžioje, juos itin išpopuliarino prancūzų impresionistai, pamėgę tapyti gryname ore. Buvo ypač svarbu subtiliai perteikti saulės šviesos, spalvų ir šešėlių įspūdį, o geriausiai tai padaryti buvo įmanoma, tik tiesiogiai susiliejant su gamta. Tapyti tai, ką jaučiame dabar yra daug veiksmingiau nei piešti iš to, ką prisimename, kad jautėme.
Nešiojamieji molbertai
Suklestėti plenerams labai padėjo specialiai lauko sąlygų tapybai pritaikyti, daugmaž 19 a. viduryje atsiradę nešiojamieji molbertai. Jie buvo kompaktiškesni už įprastus molbertus, be to, pritaikyti įsistatyti dažams bei turintys rankenas, skirtas patogiai nusinešti į norimą vietą. Molbertą sudarė medžio plokštė su drobės laikikliu ir dėžutė/stalčius dažams sudėti. Ilgametis prancūzų gamintojas Jullian mėgsta teigti, kad XIX amžiaus viduryje jo įkūrėjas Rogeris Jullianas išrado dėžinį molbertą. Tai gali būti tiesa, tačiau lieka neįrodyta.
Šiandien plenerinė tapyba yra klestinti meno tendencija. Tapybos entuziastai ir menininkai renkasi į „piešimo“ ekskursijas, praktikai skirtos dirbtuvės vyksta ištisus metus įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, o peizažistai pastebi, kad tapyba plenere yra tokia pat naudinga ir galinga patirtis, kaip ir pirmiesiems plenero tapytojams.
Plenero tapybos ypatumai ir būsimas Birželio pleneras
"Tapymas gamtoje, tai poezija. Ypatingi žmogaus, gamtos ir kūrybos mainai." – K. Jarmalytė
Norėdami kuo greičiau pradėti tapyti, neretai mokiniai iškart pradeda dengti drobę spalvomis, kol kompozicija dar iki galo nėra aiškiai nupiešta ir dar nespėta aiškiai išanalizuoji objekto vaizduojamoji erdvė bei spalvos.
Taigi, kaip jau supratote visada pradėsime nuo stebėjimo ir kompozicijos, vėliau seks išankstinis spalvų maišymas ir tik tada tapyba. :)
Tapydami plenere susidursite su keliais skirtingais šviesos šaltiniais, įskaitant tiesioginę saulės šviesą ar apsiniaukusį dangų. Todėl prieš plenerą susipažinsime su šviesos tipais kurie turi savitų savybių, kurias turite suprasti, kad galėtumėte tinkamai tapyti.